Pamoka Žemapelkėje
Gegužės 21 dieną mūsų mokyklos trečiokai ir devintokai su pradinių klasių mokytoja Romalda Baniene, biologijos mokytoja Audrone Grigiene ir geografijos mokytoja Saule Venckūniene susiruošė į netradicinę pasaulio pažinimo ir biologijos pamoką po Latvelių botaninio draustinio gilumą – žemapelkę, liaudyje vadinamą Lieknu. Po šią teritoriją juos lydėjo ir įvairiausių istorijų apie „Panską kelią“, Mažąjį Upelį, pelkynų kalijas, jonpapartį pripasakojo Latvelių girininkijos girininko pavaduotojas Algirdas Trybė.
Savo išvyką į žemapelkę pradedame nuo „Panskojo“ kelio. Kadaise šis kelias vedė iš grafų Tiškevičių Astravo rūmų į jų medžioklės vilą Beinortuose. Sakoma, kad kelias buvęs grįstas medžiu, o teisę juo važiuoti turėję tik ponai. Tuo tarpu valstiečių vežimai, medinėmis ašimis, brozdindami pakelės medžių kamienus, girgždėdavę aplinkiniais girios šunkeliais.
Mūsų grupė, turbūt nesijausdama esanti iš grafų giminės, suka iš „Pansko kelio“ į miško proskyną, vedančią į Latvelių botaninio draustinio gilumą. Reljefas vos pastebimai žemėja: beržynus, drebulynus pamažu keičia juodalksnynai. Žolinėje dangoje vyravusias garšvas, baltažiedes plukes keičia pelkinės vingiorykštės, balzaminės sprigės, kelminiai paparčiai. Pakeliui užsukame pažiūrėti 125 metų amžiaus eglyno. Medynas gana stipriai išretėjęs, išgyvenęs audras ir vėjus, karus ir pokarį. Kai kurios galiūnės eglės siekia pusės metro ir daugiau skersmenį. Net sunku patikėti, kad kažkada, devyniolikto amžiaus pabaigoje, knygnešių laikais, jos buvo vos sprindžio aukščio daigeliai. Po eglyno danga užtinkame vaistinį pataisą, augalą, įrašytą į „Raudonąją knygą“. Dar truputį paėjus, takelį netikėtai kerta platoka vandens juosta, pakraščiais apsikaišiusi ilgais vilkdalgių lapais, besislepianti po sužėlusių viksvų žaluma - tai vaga vienos iš išlikusių natūralių girios tėkmių, vadinamų Lieknais. Matyt, per maža buvusi ši tėkmė, tad senieji jau išnykusio Dagiškių kaimo gyventojai nesivarginę galvodami jai vardą. Pavadinę paprasčiausiai – Upeliu. Tačiau ne visada blogai būti mažu upeliu: kai didieji girios lieknai buvo sausinami ir paverčiami tiesiais grioviais, mažasis Upelis neatkreipė melioratorių dėmesio. Prasimušęs pro girios juodalksnynus, vinguriavo tarpumiškių pievomis, įsiliedamas į Žemąją Gervę.
Bėgo metai, kolūkių laikotarpiu išnyko pamiškių kaimeliai, tarpumiškių pievos užaugo miškais. Atkūrus Nepriklausomybę, naujoji miško savininkų karta jau rado Upelio pakraščiuose brandžius medynus. Netrukus atsivėrė plynumų aikštės. Upelio tėkmę kirto medienos ištraukimo valksmai, išklampojo platūs medvežių ratai. Nepaliestas jis išliko tik savo aukštupyje, Latvelių botaniniame draustinyje. Pavasariais Upelis, apsikaišydamas purienų žiedais, tebeplukdo savo vandenis, vasaromis – išdžiūdamas, rudenį – karklavijų uogomis pasidabindamas. Dabar Upelis plačiai išsiliejęs, tad mes, pasirinkę sausesnį pakraštį, patraukiame jo ištakų link.
Netrukus prieš akis atsiveria vandeniu užlieti miško plotai. Medžiai čia išgali augti tiktai ant aukštų kupstų. Miškininkai šį sklypą vadina viksviniu – vilkdaginiu juodalksnynu arba žemapelke. Be jau minėtų pelkinių purienų, pelkinių viongiorykščių, geltonųjų vilkdalgių čia sutinkame liekninį meldą, viksvų, paparčių. Netikėtai akį patraukia stambūs, aukštyn kylantys delno dydžio lapai, o tarp jų besistiebiantys smaili žiedų pumpurai. Tai ruošiasi žydėti pelkynų puošmena-pelkinis žinginys, liaudyje vadinamas Kiaulausiu. Dar savaitė kita ir miškas pasipuoš baltais žinginio žiedais. Nors, tiesą sakant, šis žvilgsnį traukiantis baltas žiedas yra tik apyžiedis, gaubiantis tikrųjų žiedų kekę, rudenį išauginsiančią saują raudonų uogų. Ši plačių lapų ir baltų „žiedų“ kompozicija viduryje pelkynų iš tiesų primena kambarinę gėlę – kaliją.
Pasigrožėję gana nemažais pelkinio žinginio sąžalynais, brendame ieškoti kito, gana reto šlapių vietų augalo – jonpaparčio. Juodalksnynai kiek prasausėję, kelią skinamės per vešlias vingiorykštes, daugiamečius laiškenius, aplenkdami didžiųjų dilgėlių plotus. Galų gale prieiname seną, medžių išvartomis užgriuvusį griovį. Čia taip pat kažkada buvusi girios tėkmė. Vietomis dar aiškiai matomos senvagių žymės. Dabar griovio šlaituose subujoję kelminiai paparčiai. Tarp jų savo grožiu išsiskiria jonpaparčiai, išskleidę lapus taurėmis metro skersmens apskritimu. Netrukus, šiltomis vasaros naktimis, tarp jų sužibės jonvabalių žiburėliai.
Taip ir norisi tikėti, kad būtent čia Joninių naktį ims ir pražys stebuklingas jonpaparčio žiedas. O tada išsipildys tylios senojo bevardžio griovio godos – vėl išsilieti plačiai į senvages, kažkur po trūnijančio kelmo šaknimis susirasti nugrimzdusį užmarštin savo vardą ir, kaip dera senoliui, niekur nebeskubėti. O gal tą žiedą suras šie dabartiniais trečiokai ar devintokai, ir kaip teigia seni padavimai: „pažins medžių ir žolynų, paukščių ir žvėrių kalbą, įsiklausys į ją ir supras, ką mums nori pasakyti giria“...