Dar Lietuva nebuvo minėta
Birželio 17 dieną Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos 4-10 klasių mokiniai, dalyvaujantys vaikų vasaros stovykloje, kartu su mokytojais S.Balodyte, A. Navalinskiene ir A. Bagdonavičiumi bei Latvelių girininkijos girininku Algirdu Trybe aplankė I tūkstantmečio istorinius paminklus: Rinkuškių - Juodelių piliakalnį, Skrebiškių alkakalnį ir dalyvavo netradicinėje gamtinėje- istorinėje pamokoje Užušilių miško poilsiavietėje.
Pirmiausia, pasukome Germaniškio link. Stabtelėjome ties buvusiu Leitiškių kaimu ir Velykionių dvaru. Čia išgirdome pasakojimą, iš kur atsirado kaimo pavadinimas ir kokia žiauri savo baudžiauninkams buvo dvarininkė Grotužienė.
Dažnas, važiuodamas keliu Rinkuškiai - Germaniškis, ties Juodelių kaimu pastebi dešinėje pusėje rymančią rodyklę „Rinkuškių - Juodelių piliakalnis“, tačiau retas išdrįsta nurodyta kryptim pasukti iš kelio ir aplankyti minėtą istorinį - archeologinį paminklą. Gražiai prasidėjęs keliukas pamažu išnyksta nenušienautų pernykščių dilgėlių, kiečių ir varnalėšų plotuose, palikdamas vargšą istorijos mylėtoją nežinomybėje. Tad mūsų grupė, nerizikuodama pasiklysti šioje krūmynų ir smegduobių karalijoje, piliakalnį pasiekia ne visai leistinu būdu - per vietinio ūkininko ganyklas. Prasibrovus pro pirmąsias krūmų užtvaras, prieš akis iškyla nedidelė, gal 5 metrų aukščio kalva, apjuosta gynybiniu grioviu. Tai ir yra minėtasis Rinkuškių - Juodelių piliakalnis, nors jokio žymens apie jo tapatumą nesurandame. Gal kam, pripratusiam prie aukštų kalvų, plačių upių šis kalnelis atrodytų menkas ir nereikšmingas, bet mums jis savas ir gražus. Nuo jo atsiveria nuostabūs Apaščios vingiai, jis liudija, kad mūsų krašte žmonių gyventa jau labai seniai. Istorikai šį piliakalnį datuoja I mūsų eros tūkstantmečiu, tuo laikmečiu, kai dar jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nebuvo paminėtas Lietuvos vardas, nebuvo Lietuvos valstybės, o tik atskiros baltų gentys. Kaip teigia archeologai, ant šio piliakalnio nerasta kultūrinio sluoksnio. Tai rodo, kad piliakalnio viršūnės aikštelė nebuvo apgyvendinta. Tiktai pavojaus atveju čia susibėgdavę apylinkės gyventojai gintis nuo užpuolikų. Galbūt kalvos viršų juosęs apsauginis žemių pylimas, gal to pylimo viršuje styrojusi aštrių kuolų siena, bet amžiams bėgant statūs jos šlaitai nuslinkę į apsauginį griovį, palikdami pirmykštį piliakalnio vaizdą mūsų vaizduotei ir spėliojimams.
Šis piliakalnis, beje, ne vienintelis mūsų apylinkėse: už 7 kilometrų į pietus dunkso Klausučių, už 25 kilometrus į pietryčius - Žiobų piliakalniai. Spėjama, kad I tūkstantmečio žmonių gyvenvietės būta ir Biržų miesto teritorijoje. Čia gyvenę žmonės primityviais įrankiais dirbo žemę, statėsi paprastus būstus, medžiojo, žvejojo, naudojosi kitomis gamtos dovanomis ir patys buvo sudėtine gamtos dalimi.
Kamuojamas įvairių negandų, bauginamų, nesuprantamų gamtos reiškinių, žmonių protas ieškojo aukštesniųjų jėgų- dievybių- pagalbos. Siekiant dievų palankumo, reikėdavę atlikinėti tam tikras apeigas, aukoti aukas. Senovės lietuvių tikėjime tų apeigų ir aukojimų vietos buvo vadinamos alkais. Tačiau alkams ne visos vietos buvę tinkamos: dievai gyvenę ąžuolų medžiuose, tad reikėjo ąžuolynų. O ir pati vieta turėjusi būti švari, sausa bei pakankamai saugi. Šiuos reikalavimus atitinkanti vietovė pasirodo buvusi visai netoli - kitame Apaščios krante, Ąžuolynės miške, vos už keleto kilometrų nuo Rinkuškių - Juodelių piliakalnio. Smegduobių suformuotame reljefe ant aukštesnės kalvos, apsuptas pelkių, ant Varnupio upelio kranto išlikęs Skrebiškių alkakalnis, dar kitaip vadinamas Bažnyčios kalnu. Čia senovėje buvo kūrenama šventoji ugnis, žyniai aukodavę aukas ir pagal jiems vieniems težinomus požymius spręsdavę apie dievų valią ar palankumą. Tad antras mūsų išvykos tikslas - aplankyti Skrebiškių alkakalnį, taip pat datuojamą I mūsų eros tūkstantmečiu.
Keliaujame Astravo link. Per naująją Astravo užtvanką persikeliame į dešinį Apaščios krantą. Dar stabtelime pasigrožėti Širvėnos ežero plotais, senąja grafų Tiškevičių 1860 metais statyta ežero užtvanka ir rūmais. Tiltu persikeliame į kitą ežero pusę, kur mūsų laukia autobusas, ir riedame Ąžuolynės miško link. O toliau jau pėstute, stengdamiesi nesušlapti kojų, kylame į aukštumėlę. Čia vykęs intensyvus karstinis procesas suformavo nesuskaitomą daugybę lomų ir įdubų su jų dugnuose liulančiomis pelkutėmis. Neįgriuvę žemės ploteliai pavirto kalvomis ir kalneliais. Ant vieno iš jų surandame minėtąjį alką. Kažkada šį istorinį paminklą puošė metalinis žymeklis, bet dabar išlikęs tik gelžbetoninis jo stovas. Gal ir senieji lietuvių dievai netruks apleisti šią buveinę, nes daugelis šimtamečių ąžuolų styro sausi, iškėlę į dangų plikas gumbuotas šakas.
Grįžtant mus išprausė lengvas vasaros lietutis, kuris nuotaikos visai nesugadino. Ir taip vyriausiojo dievo Perkūno padedami, deivės Medeinos globojami, visi gyvi ir sveiki sugrįžtame į autobusą. Pakeliui užsukome į Užušilių miško poilsiavietę, pasivaikščiojome gamtos pažinimo taku, o prie degančio laužo mūsų laukė ne tik karšti pietūs, bet ir netradicinė istorijos ir gamtos pažinimo pamoka. Norinčių atsakinėti tikrai netrūko. Pademonstravusieji sukauptą didžiausią žinių bagažą buvo apdovanoti prizais. Šis pusdienis praturtino mūsų žinias apie Biržų kraštą.
Audronė Navalinskienė, istorijos mokytoja