Aplink mokyklą...

images/stories/joomrotator/Fasadas2016.jpg
images/stories/joomrotator/krepsiniokors.jpg
images/stories/joomrotator/mokyklaziema2ss.jpg
images/stories/joomrotator/mokyklaziemass.jpg
images/stories/joomrotator/stadionas4kors.jpg
images/stories/joomrotator/stadionas5kors.jpg
images/stories/joomrotator/stadionas6kors.jpg

Pavasaris atplaukia senvagėmis

Print
PDF

miskasIlgokai riedame mokykliniu autobusiuku per atbundančią girią, kol pasiekiame kelionės tikslą – Gervelės upelį. Dabar tai belikęs platokas melioracijos griovys, prasidedantis pačiame girios viduryje liūlančioje aukštapelkėje. Tekėdamas į šiaurės vakarus, Spalviškių, Tamošiūnų girininkijų miškais, tarsi apsiveja Išilginės linijos kelią, kol galiausiai, jau Latvelių girininkijos plotuose, ties Akmeniškio kaimeliu prasimuša į pamiškę. Gervelės ilgis tik 18 kilometrų, tačiau net tris ketvirtadalius šio atstumo ji vingiuoja pačia Biržų giria.

Palikę autobusą šalikelėje, Gervelės upelio sankasa patraukiamia pasroviui. Po kojomis čeža pernykštės viksvos ir lendrūnai, traška sausi garšvų stagarai. Vien tik srauni griovio tėkmė galėtų byloti apie prasidedantį pavasarį. Tačiau gamtininko akis čia nepastebi daugiau pavasario pranašų. Atrodo, net vanduo skuba į saulėtas pamiškes, kur molingi griovio šlaitai puošiasi šalpusnio saulutėmis ar žalzganais raktažolių lapeliais. Netrukus dešinėje pusėje sublizga vingiuotas vandens kaspinas. Tai senoji Gervelės upelio vaga. Plati sankasa ją atkirto nuo griovio tėkmės, palikdama telkšoti iki vasaros karščių. Nelemta šitiems vandenims sruventi į žydinčias palaukes, įsilieti į pavasarines upes. Bet gamta vienodai dosni visiems: tuos, kam atimta galimybė patiems bėgti ar skristi pavasario link, pavasaris aplanko pats. Senvagės krantai jau pasipuošę daugiamečių laiškenių žaluma, o šiltame stovinčiame vandenyje brinksta pelkinių purienų pumpurai, kalasi smailūs geltonųjų vilkdalgių lapai.

miskas2

Sausesniu senvagės pakraščiu keliaujame toliau. Vietomis krantas tvirtas, per gerą pusmetrį iškilęs virš vandens ir pasipuošęs žydinčiomis triskiautėmis žibuoklėmis, apsikaišęs standžiais, tarsi išvaškuotais, europinių pipirlapių lapais. Čia, po išsikerojusiais lazdynais, galima aptikti gegužinę žvinšakę. Tai keistas augalas, parazituojantis po žeme ant lazdyno šaknų ir tik mėsingą žiedyną iškeliantis į žemės paviršių. Netoliese susipažįstame su siauralape plaute – pavasarine gėle, kasdien keičiančia savo žiedų spalvą. Jos artima giminaitė - vaistinė plautė gydanti plaučių ligas.

Žemesnėse vietose krantas darosi klampus, palaipsniui pereinantis į senvagę. Čia pavasarinės augmenijos daugiausia. Sutinkame baltažiedę plukę, pelėžirnį, pavasarinį švitriešių, ant savo šaknų auginantį mažas „bulvytes". Kaip spėja istorikai, šios „bulvytės" padėdavusios pirmykščiams žmonėms ištverti pavasarinį badmetį. Netoliese lomelėje savo geltonai žalius žiedelius skleidžia pražiangialapė blužnutė. Nors mūsiškė blužnutė – gležnas ir trapus augalėlis, bet priklauso grėsmingai skambančiai ir tarsi uolas skaldančiai uolaskėlinių šeimai.

O senvagė vis raitosi kilpomis. Atrodo, tik užmerktum akis ir išgirstum, kaip atsimušdama į šimtamečio uosio kelmą, čiurlena upelio tėkmė, kaip putodama neria po barzdotomis juodalksnio šaknimis. Arba išvystum, kaip sietuvėlėje sublizga po neršto užsilikusi lydekaitė. Deja, šito jau nebepamatysime. Dar keletas žingsnių ir mes sugrįžtame iš pavasarinės pasakos. Vėl po kojomis čeža pernykštės viksvos, o senvagės kaspinas jau raitosi kitoje griovio pusėje. Netrukus išeiname į kitą girios žvyrkelį, kur, apsukęs puslankį, jau mūsų laukia geltonas autobusiukas.

Bet mes dar turime laiko. Pakeliui aplankome Lietuvos partizano Juliaus Valainio kapą, padedame puokštelę miško gėlių, prisimename pokario istoriją. Trumpam surimtėjusius vaikiškus veidelius vėl užlieja pavasarinė nuotaika. Besidalindami išvykos įspūdžiais, mokinukai patraukia autobusiuko link ir tikriausiai nepagalvja, kad jie patys buvo tuo pavasariu.

Latvelių g-jos girininkas Algirdas Trybė

Pradinių klasių mokytoja Asta Svalbonienė