Prie eglutės

Nors už lango penkiolika laipsnių šalčio, o miestelio turgaus aikštėje šurmuliuoja adventinis turgus, netikėtai prie didžiulės gražuolės eglės  pravirko niekam nereikalingi žaisliukai.

Meškiukas – Marijus, šuniukas - Kasparas, lėlytė – Ernesta, kiškiukas - Žaneta, kačiukas – Ineta liūdėjo, nes juos išmetė negeri vaikai,  (iškeitė į šiuolaikinius žaislus - kompiuterius, telefonus ir kt.), tačiau žaisliukai nepabūgo šalčių ir tamsaus miško, o nusprendė surasti gerus vaikus, kurie juos priimtų pas save. Netikėtai pasirodžiusi raganaitė (dešimtokė Eglė) nusprendė padėti šiems nelaimėliams, ir ne tik pagelbėti žaisliukams, bet ir įžiebti gražuolę eglutę, kuri džiugintų miestelėnų širdis. Tačiau pasaka nebūtų pasaka, jeigu neatsirastų antiherojus – raganius (dešimtokas - Justas). Jis nusprendžia pagrobti vargšą gaidelį (dešimtoką Vladą) ir sutrukdyti atlikti gerus darbus.

Ilgai vargo raganaitė, ilgai detektyvais virtę žaisliukai ieškojo įkalčių, kol galų gale surado kaltininką – piktąjį raganių. Išvadavo žaisliukai su geruole raganaite gaidelį ir, ištarę stebuklingus žodžius, įžiebė kalėdinę eglutę.

Džiaugėsi žaisliukai radę gerus namus. Džiaugėsi miestelio gyventojai įžiebta eglute.

Ačiū ūkininkams E. Vaitkevičiui ir V. Gasiūnui už eglutę ir pagalbą ją statant, ačiū už scenarijų ir improvizaciją mokytojoms V. Vaitaitytei  ir E. Timukienei, ačiū penktokams M. Valkiūnui, K. Vaitaičiui, E. Šalkauskaitei, Ž. Kondrotaitei, I. Karosaitei, dešimtokams E. Juškaitei, V. Valiuliui ir J. Mulokui už puikiai atliktus vaidmenis.

„Gerumo sušildyti“

17 valandą miestelio gyventojai rinkosi į vėsoką senosios mokyklos salę, tačiau žvakių liepsnelės, kampe spindinti eglutė, židinys, „Svajonių miestelio“ pakeleiviai, nuostabi V. Jakubėno muzikos mokyklos mokinių atliekama muzika, suartino ir sušildė susirinkusiuosius. Ypač gausių aplodismentų sulaukė pirmą kartą scenoje trimitą su savo mokytoju pūtęs dešimtokas J. Mulokas,  gėlėmis kaip visada buvo apdovanota aksominio balso savininkė G. Kutraitė, nuoširdumu žavėjo I. Davidonytės melodija.

Vakaro vedėjos mokytojos  E. Timukienė ir V. Vaitaitytė „iškeliavo“  ieškoti „Svajonių miestelio“, tokio, kur visi žmonės draugiški, nesipyksta, vieni kitiems padeda ir padėkoja...Savo kelyje jos sutiko darbštumą (devintoką Liną), kuris mokė džiaugtis atliktais darbais. Kantrybė (devintokė Arūnė) patarė svajoti. Pareiga (devintokė Asta) siūlė iškarpyti piktžoles – „nenoriukes“. Gerumas (devintokas Aivaras) kvietė laikyti gerumo žiburėlį akyse. Ištikimybė (devintokė Ingrida) siūlė tapti ištikimu draugu, jeigu ne šalia esančiu, tai bent mintimis. Meilė (devintokė Vytautė) priminė, kad apie meilę kabėti nedera,  tiesiog reikia kasdien daryti gerus darbus negalvojant, kiek jų padarei vakar. Dosnumas (devintokas Lukas) siūlė dalintis dosnumo obuoliais, kad žmonių sielos netaptų panašios į rūsius, pilnus rūgščių, susiraukšlėjusių obuolių. Atlaidumas (devintokas Arnas) įžiebė susitaikymo ugnelę ir nuo šypsenų užkūrė židinį...

Renginio vėdėjos džiaugėsi išdalijusios daugiau negu 40 padėkų, nesuskaičiuojamą galybę „ačiū, tau už...“, „ačiū, kad esi...“, suradusios nuostabius, dosnius, draugiškus, mielus savo „Svajonių miestelio“ – Nemunėlio  Radviliškio gyventojus ir dėkojo devintokams, „Svajonių miestelio“ pakeleiviams, L. Lapeikiui, A. Kučinskaitei, A. Paliukaitei, A. Kondrotui, V. Skaringaitei, I. Davidonytei, L. Marusovui, A.Šmatui ir visai mokyklos bendruomenei už pagalbą ruošiant renginį.

P.S.
Pasibaigus meninei programai vietos gyventojai ir svečiai aikčiojo: „Ačiū už nuostabų, nepakartojamą  vakarą...“, „Ačiū už praskaidrintą vakarą“, „Tai buvo kažkas nepaprasto...“, „Iš kur pas jus tiek talentingų mokinių?...“, „Nuostabios renginio vedėjos! Galite drąsiai vesti televizijos laidas...“, „Be galo žavu, subtilu, skoninga...“, „Jeigu būčiau žinojusi, kad čia bus toks gražus vakaras...“